Šiais metais jau kiek primiršta vysk. Julijono Steponavičiaus (1911-1991, vysk. 1955) asmenybė vėl trumpam sugrįžo į istorinės atminties lauką. To priežastis - jo gimimo šimtųjų ir mirties dvidešimtųjų metinių minėjimai. Taip jau sutapo, kad šio ganytojo gimimo ir mirties datos beveik idealiai įrėmina permainingos XX a. Bažnyčios istorijos Lietuvoje patirtį. Šį pasaulį būsimasis vyskupas pirmą kartą išvydo byrant carinei Rusijos imperijai, kai Bažnyčia kėlėsi naujam gyvenimui po kelis dešimtmečius trukusios priespaudos, o su juo atsisveikino sovietų imperijos agonijos dienomis, tautai ir Bažnyčiai viltingai žvelgiant į Dievo suteiktą dar vieną laisvo gyvenimo galimybę. Vysk. Steponavičius beveik neturėjo gyvenimo laisvoje Lietuvoje patirties, nes antrosios respublikos laikais jis gyveno Lenkijos valdytame Vilniaus krašte. Taigi jo asmenybė glaudžiai susijusi su tautos ir Bažnyčios likimu nelaisvės sąlygomis. Vysk. Steponavičius ir istorinėje atmintyje yra išlikęs pirmiausia kaip vienas iš Bažnyčios pasipriešinimo sovietų režimui simbolių.

Bažnyčios santykis su totalitariniu sovietų režimu buvo nevienareikšmiškas. Viena vertus, šio režimo strateginis tikslas - sugriauti institucines religijos struktūras ir visiškai ateizuoti visuomenę - paliko labai mažai galimybių pasiekti patvaresnį kompromisą. Kita vertus, agresyvi režimo antibažnytinė politika vertė tokio kompromiso ieškoti, kad bent artimiausiu metu pavyktų išgyventi. Abi alternatyvos - kompromisas arba bekompromisis Bažnyčios teisių gynimas - buvo vienodai pavojingos. Kompromisas galėjo padėti išgyventi, tačiau demoralizavo Bažnyčią, o pasipriešinimas galėjo išprovokuoti didesnę režimo agresiją, tačiau jį palaikė viltis, kad režimui pristigs jėgų ankščiau negu Bažnyčia bus sunaikinta. Ypač sunkaus pasirinkimo akivaizdoje atsidūrė Bažnyčios hierarchai. Pasipriešinimas jiems beveik automatiškai reiškė represijas ir negalėjimą vykdyti savo tiesioginių pareigų, o bendradarbiavimą su valdžia dažnai buvo labai sunku suderinti su tikėjimo ir Bažnyčios gyvenimo principais. Remdamiesi religinį gyvenimą kontroliavusių sovietų valdžios institucijų - Religinių kultų reikalų tarybos (toliau RKRT) ir KGB - archyviniais dokumentais, taip pat Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyve išlikusiais negausiais Steponavičiaus vyskupavimo pėdsakais, šiame straipsnyje mėginsime detaliau atkurti kelią, kurį minėtai dilemai spręsti rinkosi šis dvasininkas.

XIX amžius lietuvių kultūrai yra svarbus kaip tautinio Atgimimo metas. Jame gilų pėdsaką paliko Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801-1875). Kiekvienas turime susikūrę savo heroizuotą Valančiaus atvaizdą, kuris yra tikslus tiek, kiek giliai pažįstame vyskupo asmenį. Vaizduotė mums paprastai piešia nuotraukose ir paveiksluose įamžintą, vyskupo rūbais pasirėdžiusį, valstietiškos išvaizdos pusamžį vyrą, kurio charakteriui suteikiame talentingo rašytojo, blaivintojo, išmintingo Žemaičių vyskupystės valdytojo ir diplomato apibūdinimus. Pasak amžininko kun. Tomo Jurgio Dobševičiaus (1807-1881): „[...] tai buvo neeilinių proto sugebėjimų ir didelio uolumo kunigas; visada veiklus, visada užsiėmęs"¹. Ištisą XIX a. epochą vadiname Valančiaus vardu, todėl apie jo asmenį, nuveiktus darbus ir palikimą daug rašė istorijos, literatūros, knygotyros, teologijos ir kitų mokslo sričių specialistai. Vis dėlto iki šiol ši iškili asmenybė nėra taip artimai pažįstama, kaip galėtų būti, todėl Valančiaus fenomenas dar ilgai išliks neišsemta tyrimų dirva. Mažiausiai paliesta ir paslaptingiausia vyskupo biografijos pusė yra privatus gyveriimas, ne išimtis ir jo laisvalaikis - sodininkystė.

______________________________

¹ Tomas Jurgis Dobševičius, ,,[M. Valančius]", in: Lietuvių literatūros istoriografijos chrestomatija: (iki 1940 m.), parengė Leonas Gineitis, Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akade-mija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vaga, 1988, p. 203.

Po 1863 m. sukilimo pralaimėjimo Katalikų Bažnyčiai ir tikėjimui Lietuvoje susiklostė nepalanki situacija, kai buvo uždaromos bažnyčios ir vienuolynai, o tenbuvę meno kūriniai sunaikinti, sunyko arba buvo perkelti į kitas bažnyčias. Yra žinoma, kad labiausiai meno kūriniai yra pažeidžiami būtent perkėlimų metu, nes nuo seno buvę neatskiriama interjero ar eksterjero dalimi, tvirtai pritvirtinti altoriuose ar kabėję ant sienų paveikslai, perkelti į kitas nepritaikytas konkreačiam objektui vietas, būdavo įvairiai pertvarkomi nepaisant autorinių formatų¹, restauruojami savamokslių dailininkų² ar patalpinami įvairiuose meno kūriniams saugoti netinkamose patalpose³. 1864 m. gegužės 22 d. pasirodęs caro potvarkis veikiančių parapinių bažnyčių taisymą ir amaujinimą, taip pat naujų statybą, bažnytinę vyresnybę įpareigojo derinti su administracine krašto valdžia. Griežtai buvo reikalaujama gauti išankstinį krašto valdytojo - generalinio gubernatoriaus leidimą statyti, atnaujinti ar remontuoti valdžios įteisintas filines bažnyčias, koplyčias ir atskirai įrengiamus altorius⁴. Nors caro valdžia griežtai kontroliavo maldos namų statybą ir renovaciją, tačiau nedaug tesikišo į veikiančių bažnyčių vidaus interjero tvarkymą⁵, kuris buvo paliktas vyskupų priežiūrai⁶. Vietinės reikšmės paveikslų restauravimas buvo bažnyčias prižiūrinčių kunigų valioje. Carinės administracijos bažnyčių statybos ir renovacijos kontrolė tęsėsi iki 1905 m. balandžio 17 d., kai caro tolerancijos įsaku buvo panaikinti kai kurie galioję apribojimai ⁷.

__________________________________________

¹ Yra žinoma daug atvejų, kai paveikslų formatai, pritaikant naujai vietai, būdavo sumažinami arba padidinami.

² Tokių restauravimų rezultatas yra dalinis arba pilnas autorinės kompozicijos per-tapymas.

³ Tai būdavo drėgnos, tamsios ir nešvarios patalpos (užaltorinė dalis, palėpė ir kt.), kuriose drėgmės ir pelėsių veikiami meno kūriniai greitai sunykdavo.

⁴ Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, Lietuvos bažnyčių dailė: XX amžiaus I pusė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009, p. 17-18.

⁵ Ibid., p. 22.

⁶ Ibid., p. 20.

⁷Ibid.,p. 19.

Kultūrinės autonomijos principas, kalbant apie tarpukario Lietuvą, paprastai prisimenamas tik tuomet, jei kalba pasisuka apie tautines mažumas - trečiame dešimtmetyje Lietuvoje egzistavusią žydų autonomiją, kai autonominių teisių subjektu tapusi žydų bendruomenė bandė savarankiškai tvarkytis valstybės jai apibrėžtoje erdvėje¹. Taigi kultūrinės autonomijos idėja iš esmės vienareikšmiškai asocijuojasi su tautinių mažumų teisėmis, nors tarpukariu šios idėjos samprata buvo gerokai platesnė, o jos principai buvo aktualūs ir kitoms bendruomenėms, siekusioms apsaugoti savo kultūrinės raiškos erdvę. Ypatingą populiarumą ši idėja tarpukariu įgijo katalikų visuomenėje - ją siūlyta įgyvendinti ginant katalikų teises švietimo erdvėje. Paradoksalu tai, jog kultūrinės autonomijos idėja katalikiškame diskurse suvešėjo kaip tik po to, kai 1926 m. buvo likviduota žydų autonomija. Siame straipsnyje ir siekiama apžvelgti kultūrinės autonomijos idėjos raišką katalikiškame diskurse tarpukario Lietuvoje. Reikia pažymėti, kad kultūrinės autonomijos idėja buvo glaudžiai susijusi su Katalikų Bažnyčios ir politinio režimo varžytuvėmis dėl įtakos ugdymo erdvėje, tad tai suteikia progą dėmesingiau pažvelgti ir į tai, kaip Katalikų Bažnyčia gynė katalikiško švietimo erdvę nuo politinio režimo siekio savo rankose monopolizuoti ugdymą. Iki šiol, regis, niekas nesidomėjo kultūrinės autonomijos idėjos raiška tarpukario Lietuvoje, tad ir tyrimų šia tema nėra. Tuo tarpu mūsų tyrimui buvo reikšmingi Sauliaus Kaubrio ir Remigijaus Motuzo darbai, kuriuosebendrais bruožais nutapytas tiek visos tarpukario Lietuvos švietimo sistemos, tiek atskirai vidminiojo mokslo paveikslas².

___________________________

¹ Šarūnas Liekis, „A state ivithin a state?": Jeivish autonomy in Lithuania 1918-1925, Vilnius: Versus aureus, 2003; Liudas Truska, Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio: Antisemitizmo Lietuvoje raida, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2005, p. 62-77.

²Remigijus Motuzas, Lietuvos vidurinės mokyklos raidos 1918-1940 metais pedagoginės kryptys, Vilnius: Leidybos centras, 1995; Saulius Kaubrys, Lietuvos mokykla 1918-1939 m.: Galios gimtis, Vilnius: Statistikos tyrimai, 2000.

Kultūrinėje lietuvių atmintyje labiausiai įsitvirtinęs Šiluvos atlaidų, Silinių paveikslas, be jokios abejonės, yra tas, kurį pateikė rašytoja Žemaitė savo garsiojoje „Kelionėje į Sidlavą" (1907), apybraižiškai, bet ir beletrizuotai aprašančioje daugiausia pačios autorės potyrius ir išgyvenimus 1906 m. Silinėse. Šiame kūrinyje pateiktas lokalios kolektyvinės piligriminės kelionės į atlaidus šventoje vietoje ir pačių atlaidų lietuviškas invariantas, kuris dėl savo įtaigumo ir tam tikros tipizuojanaos galios skleidžiasi reversiškai ankstesnių laikų patirtims apibendrinti, bet kartu apibendrina ir vėlesnio laiko pmgrimines bei atlaidų patirtis. Kitaip tariant, Žemaitės sukurtas paveikslas yra tarytum išsiplėtojęs laike - perteikiantis ne vien XX a. pradžios Silinių vaizdą, bet ir Silinių vaizdą nuo jų atsiradi-mo iki pat XX a. pabaigos.

Prieš Žemaitę platesnis ar siauresnis Silinių vaizdas iškyla dar dviejuose lietuvių rašytojų kūriniuose: Mikalojaus Akelaičio didaktinės apysakos Jonas Išmisločius kromininkas (1860) pradžioje, pirmame skyriuje, ir Aleksandro Fromo-Gužučio apysakos Vargdieniai (1895) trijuose skyriuose („Si-luva", „Pirmas pasimatymas", „Ubagai ir jų puota")¹. Tiek Žemaitės, tiek Akelaičio kūriniai, tiek išvardyti Fromo-Gužučio kūrinio skyriai laikytini beletristine literatūra, tačiau su didesnėmis ar mažesnėmis išlygomis. Visi jie yra svarbiausi šio straipsnio šaltiniai, pagrindiniu straipsnio objektu laikant tuos kūrinių epizodus, kurie tiesiogiai susiję su religinės praktikos, religingumo vaizdavimu.

________________________________

,sup.1Tiesa, ne Šilinių, o Šiluvos Dievo Motinos gailestingumo, stebuklingumo tema la-bai konceptualiai dar yra plėtojama Motiejaus Valančiaus Vaikų knygelės (1868) apsakyme „Mielaširdinga ponia"; žr. Vigmantas Butkus, „Šiluvos legenda ir jos plėtotė Motiejaus Valančiaus apsakyme „Mielaširdinga ponia": „bažnytinio daiktiškumo" aspektas", Lituanistica, 2007, t. 70, Nr. 2 (70), p. 54-65.

Straipsnyje tiriamas Balio Sruogos kūrinio Dievų miškas autoredagavimo procesas. Tiriant lyginami Dievų miško rankraštis (tekstas, užrašytas paties autoriaus ranka) ir mašinraštis (galutinis tekstas, paties autoriaus perspausdintas asmenine rašomąja mašinėle). Analizuojama tik „vidinė" rašymo istorija (endogenezės kryptis). Šioje istorijoje visai nedalyvavo pašaliniai asmenys - cenzoriai, redaktoriai, patariantys draugai ir kolegos rašytojai. Siekiama atsakyti į klausimus: kaip autorius pats sąmoningai keitė pirminį kūrinio tekstą; koks pakeitimų pobūdis; kuo išskirtinė kūrinio autoredakcija atlikimo atžvilgiu ir kodėl ji svarbi, vertinant kūrinį kaip meninę visumą. Dievų miško rašymo procesas ir autorinio taisymo etapas tiriamas pirmą kartą. Lyginamojo pobūdžio genetinį tyrimą skatino ir lydėjo įtarumo hermeneutika - noras dar kartą atsigręžti ir labai konkreaai patikrinti akademiniuose Raštuose (1997, t. 4) įsitvirtinusių teiginių, susijusių su Dievų miško rankraščiu ir mašinrašau, pagrįstumą. Tyrimo duomenys papildo ir koreguoja pkmines, ypač minimalias žinias apie Dievų miško rankraštį. Pirmą kartą pristatomi mašinraštyje įvykę pakitimai. Iki šiol nežinojome Dievų miško rašymo proceso ypatumų - kaip kūrinio tekstai (rankraštis ir mašinraštis) buvo formuojami ir sąmoningai keiaami. Be šio tyrimo neįsivaizduojama, kokie konkretūs pokyčai įvyko, perrenkant ranka rašytą tekstą spausdinimo mašinėle, kokia jų reikšmė.

Lietuvių literatūros kritikos istorijoje galima atrasti ne vien priešingas estetines ir ideologines mokyklas, bet ir slaptus ryšius, tradicijų modifikacijas, bendrą metodologinį instrumentarijų. Esama sąlyčio taškų tarp, atrodytų, nesutaikomų konservatyviosios ir modernistinės estetikos šalininkų. Išryškinus šiuos taškus, paaiškėtų, kad kritinės minties istorijai būdingos ne vien ritmiškai besikartojančios pažangos ir regreso bangos, bet ir tolydumo, tęstinumo, būdingo brandžiai intelektualinei refleksijai, perspektyva.

Iš pirmo žvilgsnio Aleksandro Dambrausko-Adomo Jakšto (1860-1938) ir Alfonso Nykos-Niliūno (g. 1919) estetinių pozicijų lyginimas atrodo ne tik anachroniškas, bet ir kiek šokiruojantis - jie tolimi vienas kitam daugybe atžvilgių. Abu reiškėsi kaip principingi vertintojai, intelektualiniai lyderiai, kurių sprendimai tam tikru literatūros raidos laikotarpiubuvo įtakingiausi (Jakšto poleminės recenzijos tarsi apibendrina tautinio atgimimo epochą iki maždaug 1925 m.¹, Nykos-Niliūno kritiniai straipsniai atspindėjo pokarinio „dypukų" stovyklų Vokietijoje penkmečio kultūrinį apogėjų).

_________________________________

¹1925 m. riba nurodoma akademinėje literatūros istorijoje - tuomet sustojo estetinio skonio ir meninės vertės kriterijus aiškiai deklaravusio katalikiško žurnalo Draugija leidy-ba, ir „lietuvių literatūroje suvešėjus modernizmui, Jakšto prestižas krito"; žr. Lietuvių li-teratūros istorija. XIX amžius, sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 701.

Sąvoka dvasingumas dažnai asocijuojasi su sąvoka vidinis gyveni-mas, tačiau jų nederėtų tapatinti. Sąvoka vidinis gyvenimas apima psichinius potyrius (jausmus, norus, geismus, troškimus), intelektinę (mintys, idėjos, koncepcijos) ir valios (sprendimai, nutarimai) sferas. Vidinio gyvenimo objektas gali būti pasaulis, gamtos grožis, kitas žmogus. Poetų ir menininkų vidinis gyvenimas turtingas ir nepriklauso nuo jų santykio su tikėjimu. Sąvoką vidinis gyvenimas galima tapatinti, pavyzdžiui, su vaizduote. Tačiau apie dvasinį gyvenimą kalbame tada, kai žmogaus gyvenimo raidai yra bū-dingas sąmoningas ryšys su dvasine tikrove. Krikščionio dvasinio gyvenimo centras yra Dievas, apreiškęs save per Jėzų Kristų ir nepaliaujamai veikiantis Sv. Dvasios galia. Triasmenį Dievą pažįstame iš Sv. Rašte ir Tradicijoje esančio Apreiškimo, vienijamės su Juo per sakramentus ir maldą. Dvasinis gyvenimas yra siekis dar labiau susivienyti su Dievu, kuris per Kristų yra prie mūsų priartėjęs¹.

sistemingą dvasinio gyvenimo stebėseną, kurią vadiname dvasingumo arba dvasios teologija². Tačiau teorinis vartojimas pirmiausia nublankino žodį teologija, kuris, tikriausiai, sugalvotas Platono, reiškė kalbėjimą (logos) apie dievus ir buvo susijęs daugiau su poetais negu filosofais³. Krikščioniškoje tradicijoje evangelistas Jonas vadinamas teologu, kadangi savo Evangelijos pradžioje liudija Žodžio (Logos) dieviškumą, („Žodis (Logos) buvo Dievas (Theos)" (Jn 1,1)), įvesdamas mus į trinitarinį slėpinį. Senovės vienuoliams teologija buvo aukščiausias dvasinio pažinimo laipsnis, kuriame išgyvenamas ir kontempliuojamas šis trinitarinis slėpinys. Jiems buvo nesuvokiamateologija, nesiremianti asmeniniu santykiu su Theos (Tėvu) per Logos (Kris-tų) ir Pneuma (Sv. Dvasioje), kuris ugdomas dorybių praktika ir padedant vidinei maldai.

Taigi tiek Rytų, tiek Vakarų teologija yra neatsiejama nuo maldos praktikos. Tačiau krikšaoniškieji Rytai niekada neturėjo sisteminių dvasinės teologijos vadovėlių, kaip mes, vakariečiai, dar šiandien juos suprantame, tad ten labiau išsivystė pamokymų rinkinių ir traktatų apie maldą žanrai. Klasikinis rusų dvasinis rašytojas šv. Teofanas Atsiskyrėlis (1815-1894) itin pabrėžė šį aspektą, pastebėjęs, kad būtų verta surinkti šventųjų Tėvų sukurtas maldas, nes jos sudarytų tikrą išganymo vadovėlį⁴. Sv. Evagrijaus manymu, tikrasis teologas yra tas, kuris meldžiasi, nes kas nesikreipia į Dievą, neturėtų apie jį kalbėti. Tokia malda, persunkta teologijos, neišven-giamai yra dvasinė, nes pati malda yra „Dvasios kvėpavimas" (šv. Teofanas Atsiskyrėlis)⁵.

Remiantis šiuolaikine samprata, teologija yra tas visa apimantis mokslas, kuris susijęs tiek su dieviškuoju apreiškimu, tiek su į jį atsiliepiančiu tikėjimu⁶. Paprastai išskiriamos dvi šio mokslo dalys: pirmoji kalba apie patį Dievą, o antroji apie Dievo darbus (de operibus divinis). Dvasinė teologija įeina į šią antrąją šaką, nes žmogaus pašventinimas ir yra Dievo „darbas". Tačiau ši modernioji terminologija neatitinka senosios Rytų Bažnyčios Tėvų tradidjos. Jiems theologia yra „mokslas apie Svč. Trejybę", o Dievo „darbai" yra oikonomia dalis⁷.

Derinantis prie ankstyvosios Rytų tradicijos, dėmesys šiame straipsnyje yra nukreiptas ne į dvasinę teologiją, o į dvasinį mokymą, nes tikrasis dvasinis mokslas yra ne mokymo, o krikščioniškųjų dorybių praktikos ir asmeninės maldos vaisius.

____________________________

¹ Plg. David Perrin, Studying Cristian Spirituality, New York: Routledge, 2007, p. 9.

² Plačiau apie „dvasios teologiją" žr. Christianity: The Complete Quide, edited by John Bowden, London: Continuum, 2005, p. 1139.

³ Plg. Platonas, Valstybė, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, (ser. Iš filoso-fijos palikimo), Vilnius: Mintis, 1981, p. 88, XVIII, 379a.

⁴ Plg. The Catholic Tradition: 2000 years ofGreat Writings. The Savior, vol. 1, editors Char-les J. Dollen, James K. McGowan, James J. Megivern, USA: McGrath Publishing Company, 1979, p. 133.

⁵Plg. Tomaš Špidlik, Krikščioniškųjų Rytų dvasingumas, iš italų kalbos vertė Asta Vens-kauskaitė, Vilnius: Dialogo kultūros institutas, 2007, p. 4.

⁶ Karlas Rahneris šiuolaikinę teologiją aiškina ją siedamas su dieviškosiomis dorybė-mis: tikėjimu, viltimi ir meile; plačiau apie tai žr. Karl Rahner, The Practise offaith: A Hand-book of Contemporary Spirituality, New York: The Crossroad Publishing Company 1983.

⁷Apvaizda yra tapatinama su tuo Dievo veikimu, kuris krikščioniškoje literatūroje gavo vardą oikonomia. Šv. Jonas Auksaburnis šį žodį vartoja apibūdindamas išmintingo žmogaus elgseną, kuris prieš veikdamas įvertina aplinkybes. Tas pats žodis vartojamas apibrėžiant diplomatiją ar strategiją, taip pat Dievo elgseną žmogaus atžvilgiu, galiau-siai - Kristaus įsikūnijimą, kuris vadinamas kūno oikonomia. Bet dažniausiai šv. Jonas Auksaburnis šį žodį taiko Dievo planui žmogaus atžvilgiu. Ši oikonomia eina link tikslo -išganymo ir garbės, apimdama du gyvenimus: dabartinį ir būsimąjį. Blogų žmonių veikla pasaulyje, erezijos, velnias, demonai, Antikristas, sunkumai, audros, kentėjimai - visi šie dalykai, anot autoriaus, įeina į Dievo oikonomia. „Ekonomiškas" Dievo veikimas - tai iš-mintingas pasaulio vedimas kosminiame ir istoriniame lygmenyje. Šis vedimas žmogaus